- nors
- 2 nórs prt.
1. J bent, mažų mažiausiai: Pasilik nórs vieną dieną K. Gindamas užeik, dėdule, aš tau nors sūrio kąsnelį laukan duosiu V.Krėv. Kaip te būt, taip būt, nors karo nebūt Skp. Nórs ruginės putros išvirkit Zt. Teip tas žmogus ir prasmanė pinigų nors tam kartui LTR(Dkk). Nors tik negestų ugnelės mielos mūsų Romuvos Vd. Kad pasiversčiau raiba gegute, nors aš nulėkčiau pas motinėlę Niem32. Užjok, sūneli, nors pas tėvelį JV63. Rašysiu gromatėlę nors į sekmus metelius JV1125. Jei broleliai rado mano vainikėlį, da nešiosiu, da dėvėsiu nors trejus metelius JD1001. Kad aš užmigčiau nors valandėlę JD72. Jei negražus, tai nórs bagotas Ukm.
2. kad (ppr. su prt. ir): Nors ir ryt galim savo traktorių atkalnėn į dirvonų plotus išvaryt rš. Kad ir sekasi žmogui. Nors ir bites paimkime. Kasmet kiekvienos spiečiasi, o kitos du, tris kartus V.Krėv. Ji net nenusišypsojo nors ir nevilties šypsena I.Simon.
◊ kad taũ nórs Antz toks švelnus keiksmas: Kad taũ nórs – tik neinlėkiau moliaduobėn! Ds. A kad taũ nórs, kaip tu daug žinai! Ds. Kad tau nors, kad tik nesutemtų! Sdk.
Dictionary of the Lithuanian Language.